Nugalėjęs piktą drakoną, išlaisvinęs nuostabią princesę, sukūręs šeimą ir išgelbėjęs uošvio karalystę, Šrekas ima nuobodžiauti. Jis jau nebe tas piktas žalias žmogėdra, nuo kurio neatsisukdami bėgdavo drąsiausi vyrai, o pareigingas šeimos vyras. Anksčiau sapnuodavęsis tamsiausiuose košmaruose, dabar Šrekas dalija autografus ant žemdirbių šakių ir dalgių. Nebeapsikentęs tokio gyvenimo, Šrekas paprašo vieno paslaptingo nykštuko grąžinti jam jausmą tų dienų, kuomet jis buvo jaunas, laisvas ir nepriklausomas pelkėje gyvenęs žmogėdra. Deja, norai nebūtinai pildosi būtent taip, kaip mes įsivaizduojame. Šrekas susivokia patekęs į kažkokią keistą realybę, kurioje karalystės valdovas – tas pats piktasis nykštukas, žmogėdras medžioja visi kas netingi, jiedu su Fiona apskritai niekuomet nebuvo susitikę, Asiliukas jo taip pat nepažįsta, o Batuotas
